Topografinės nuotraukos geodezinis pagrindas. Geodezinis topografinės nuotraukos pagrindas tai vietovėje nuolatiniais ženklais paženklinti punktai, kurių koordinatės x, y (planinė padėtis) ir altitudės H žinomos. Pagal tai pagrindas skirstomas į horizontalųjį ir aukščių. Atraminį geodezinį pagrindą sudaro valstybinis geodezinis pagrindas ir vietiniai geodeziniai tinklai. Valstybinis geodezinis pagrindas išlaiko vieningas krašto koordinačių bei aukščių sistemas ir sudaro visų mastelių topografinių nuotraukų atraminį pagrindą.
Valstybinio geodezinio pagrindo punktai bei reperiai išdėstyti retai. Jų nepakanka stambių mastelių topografinių nuotraukų arba statybos objektų geodezinei atramai sudaryti. Todėl miestuose, didesnėse gyvenvietėse, pramonės objektuose dar sudaromi vietiniai geodeziniai tinklai. Jie dažniausiai sudaromi IV klasės, 1 ir 2-os eilių trianguliacijos, trilateracijos bei poligonometrijos ir II, III, IV klasių niveliacijos būdais. Vietiniai tinklai miestų teritorijoje projektuojami taip, kad atitiktų 1:500 mastelio topografinės nuotraukos reikalavimus. Punktai įtvirtinami nuolatiniais ženklais sienose arba grunte, tolygiai išdėstomais visoje teritorijoje. Miestuose ženklai dar tvirtinami ant stogų. Nustatomos ir iš toli matomų aiškių objektų koordinatės, pavyzdžiui, bokštų ir kt. Valstybinio ir vietinio geodezinio tinklo punktų bei reperių visuma sudaro miesto, gyvenvietės ar kitos vietovės geodezinį pagrindą. Bendras valstybinio ir vietinio tinklo tankumas turi būti toks, kad viename kvadratiniame kilometre būtų ne mažiau kaip keturi punktai užstatytoje teritorijoje ir ne mažiau kaip vienas punktas neužstatytoje. Aukščių pagrindo reperiai išdėstomi taip, kad kiekviename 1:5000 mastelio nuotraukos plano lape (4 km2 plote) būtų ne mažiau kaip po viena reperį.
Vietiniams horizontaliojo pagrindo tinklams sudaryti naudojamos trianguliacijos bei poligonometrijos svarbiausios techninės charakteristikos.
Niveliacijos metodo tikslumas sudarant vietinį aukščių pagrindą yra toks pat, kaip ir sudarant valstybinį aukščių pagrindą, tik tinklo parametrams keliami šiek tiek kitokie reikalavimai. Antrosios klasės niveliacijos ėjimai projektuojami taip, kad jie apimtų visą teritoriją. Antrosios klasės tinklas sutankinamas trečiosios klasės ėjimais, o bendras antrosios ir trečiosios klasės tinklas tankinamas niveliuojant ketvirtosios klasės būdu. Kai teritorija mažesnė kaip 50 km2, pakanka trečiosios klasės niveliacijos, o kai teritorija mažesnė kaip 25 km2, — tik ketvirtosios klasės niveliacijos.
Dažniausiai geodezinio pagrindo punktų neužtenka vietoves topografinei nuotraukai atlikti. Todėl remiantis pagrindo punktais, sudaromas laikinas nuotraukos pagrindas. Nuotraukos pagrindo taškai vietovėje ženklinami laikinais ženklais mediniais kuolais, metaliniais virbais, vamzdeliais. Jie į žemę lygiai su jos paviršiumi. Greta įsmeigiami „sargeliai su užrašytu taško numeriu. Kartais kai kurie ženklai įtvirtinami nuolatiniais centrais taip kaip poligonometrijos punktai.
Geodeziniai matavimai
Nuotraukos pagrindo taškų koordinatės randamos darant teodolitinius ėjimus, sankirtomis arba mikrotrianguliacųos metodais (analitiniai tinklai). Atskirais atvejais (ne miestuose), kai nuotraukos 1:5000 plotas ne didesnis kaip 20 km*2, o 1:2000, 1:10000 ir 1:500 10 km2, topografinę nuotrauką galima atlikti remiantis nuotraukos pagrindu, nesusietu su krašto geodeziniais atraminiais punktais. Taip dažnai daromos melioracijos objektų topografinės nuotraukos.
Matavimo darbai turi būti organizuoti taip, kad nuotraukos pagrindo taškų padėties nustatymo geodezinio pagrindo punktų atžvilgiu vidutinės paklaidos atviroje bei užstatytoje teritorijoje būtų ne didesnės kaip 0,1 mm, o miškų teritorijoje _ 0,15 mm sudaromame plane.
Pagrindinis nuotraukos pagrindo taškų koordinavimo metodas yra teodolitiniai ėjimai, matuojami 1:2000 santykiniu tikslumu. Kai matavimo sąlygos prastos (vietovė iškasinėta, apaugusi medžiais bei krūmais), leistini 111000 tikslumo ėjimai. Ribiniai teodolitinių ėjimų ilgiai priklauso nuo jų tikslumo ir topografinės nuotraukos mastelio:
Leistinieji 1:2000 tikslumo teodolitinių ėjimų ilgiai km 0,6 1,2 2 4 Nuotraukos mastelis 1:500 1:1000 1:2000 1:5000 Kai ėjimų kraštinės matuojamos elektrooptiniu toliamačiu arba tacheometru, tai teodolitinių ėjimų ilgiai padidinami 1,4 karto. Labai dažnai teodolitiniai ėjimai sujungiami į bendrą tinklą sudarant mazginius taškus. Tuomet atskirų grandžių leistinieji ėjimų ilgiai sumažinami 30%. Galimi kabantys teodolitiniai ėjimai, tik vienu galu besiremiantys į atraminius punktus ir susidedantys ne daugiau kaip iš trijų ar keturių trumpų kraštinių.
Geodeziniai matavimai kaina
Teodolitiniai ėjimai projektuojami naudojantis stambaus mastelio žemėlapiu. Parenkant taškus, žiūrima, kad jie būtų patogiai išdėstyti, o ėjimų kraštinėms matuoti ir nuotraukai daryti būtų geros sąlygos. Tiesiant kelius ir statant kitus linijinius inžinerinius įrenginius, teodolitiniai ėjimai daromi pagal būsimo statinio ašį. Galutinės teodolitinių ėjimų taškų vietos parenkamos išžvalgant vietovę. Rekomenduotini kraštinių ilgiai 20—350 m.
Teodolitinių ėjimų posūkių kampai matuojami teodolitu vienu ruožtu, dviem pusruožiais 20—30 tikslumu. Kampo reikšmių, gautų iš pusruožių skirtumas gali būti 45″. Teodolito centravimo paklaida — iki 3 mm. Leistinasis teodolitinio ėjimo kampų nesąryšis minutėmis: kampų skaičius ėjime. Kraštinės matuojamos juosta, rulete arba toliamačiais du kartus. Dviejų matavimų skirtumas leistinas ne didesnis kaip 1/2000 matuojamosios linijos ilgio. Linijų ilgiai pataisomi dėl polinkio, kai jo kampas didesnis kaip 1,50.
Iš teodolitinių ėjimų matavimo rezultatų skaičiuojamos taškų stačiakampės koordinatės. Ėjimų tikslumas vertinamas pagal jų kampinius, linijinius ir santykinius nesąryšius.